2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

ISTORIJA SU AGAPANTU

ISTORIJA SU AGAPANTU
Prieš tris metus, lankydamasi tulpių parke Keukenhofe, nusipirkau šakniastiebinį augalą agapantą (lot. Agapanthus, angl. Lily of the Nile). Jokia veislė ant pakuotės nebuvo nurodyta, nuotraukoje -  klasikinės žydros "agapantiškos" spalvos agapantas :). Kadangi niekada nebuvau auginus tokio augalo, dariau tai, kas buvo nurodyta instrukcijoje: sodinti į dirvą, kaip bordiūrinį augalą arba į indą, t. y. vazoną ir visą vasarą laikyti lauke. Aš pasirinkau antrąjį variantą ir jį laikiau terasoje, saulėtoje vietoje, laisčiau gana gausiai, neleisdama žemei perdžiūti. Tiesa, vazoną parinkau ankštoką, nes tarybinių laikų knygelėje apie kambarines gėles (nežinau kodėl šis buvo priskirtas kambarinių augalų kategorijai) buvo parašyta, jog jis nemėgsta kai šaknys būna erdviai. Išaugo gražus lapų kupstas, kuris džiugino :) visą vasarą savo žaluma. Deja, nežydėjo. Pagal aprašymą ant pakuotės, jei augalas augo lauke, žemėje, žiemai jį reikėtų užmulčiuoti, nes gali iššalti (taip eksperimentuoti pabijojau). Atėjus rudeniui, su  šalnomis, įnešiau į rūsį ir laikiau ten jį visą žiemą.  Šiek tiek laisčiau, vasariniai lapai nugelto ir nuvyto. Vasario mėnesį pradėjo kaltis nauji lapeliai, kurie iki sezono pradžios (kol iškeliavo atgal į lauką, į terasą, o tai buvo gegužę) ištįso ir atrodė nekaip. Ir vėl mano augaliukas nežydėjo :(. Aš buvau visai nepatenkinta. Šį kartą žiemą laikiau jį vėl rūsyje, bet laisčiau tiek, kiek tai neleido lapams nuvysti (kažkur perskaičiau, jog reikia per žiemą išlaikyti lapus žalius). Deja, ir vėl nesekmė, nes jis ir vėl man nežydėjo. Aš buvau pasiruošusi jį iškomandiruoti į komposto dėžę, bet labai sunku prisipažinti pralaimėjus :). Todėl ir jam ir sau daviau dar vieną šansą. Dar viena žiema ir dar vienas bandymas - nelaistau jo visiškai. Šaltuoju metu bandau šviestis, ieškau informacijos internete. Randu tinklapius: http://www.agapanthus.info/de/public/index.php?id=10 ir http://www.sodogeles.lt/?s=agapantas&x=0&y=0. Pavasarį (balandžio mėn.) atsinešu į kambarį, truputį laistau, o šiltomis dienomis išnešu į terasą taip jį grūdindama. Auga gražiai, lapai dygsta kupstais, o aš jau galandu dantį ... Vieną dieną, gegužės pabaigoje, eilinį kartą liedama augalus, staiga pamatau keistus sustorėjimus tarp lapelių. Suprantu, jog tai - žiedų užuomazgos. Tai bent buvo džiaugsmo! Dabar supratau, jog ne veltui laukiau.

Tiesa, agapanto per tą laiką nepersodinau nei karto, leidau šaknims jaustis kuo anksčiau (šiek tiek kankinau jį). Žiedynstiebiai augo gana greitai (išaugo apie 80 cm), teko juos net paramsčiuoti, kad nenusvirtų žemyn. Kai pradėjo skleistis pirmasis žiedukas ( o tai buvo liepos pradžioje), buvau devintam danguj ! Paskutinę liepos savaitę turėjome su šeima išvykti visai savaitei. Nenorėjau, jog nelaistytas mano džiaugsmas nuvystų. Todėl paėmiau peilį ir ... visus žiedynus nupjoviau, bei pastačiau į vazą. Graži puokštė buvo ! Nuskinti žiedai laikėsi tiesiog puikiai dar ir po savaitės. Tik vazonas terasoje jau nedžiugino. Dabar žiema, nors vis dar be sniego ir šalčio, o agapantas vėl rūsyje ilsisi be vandens ir laukia (tikiuosi :)) pavasario, o aš jau ilgiuosi tų žydrų, tikrai nuostabių žiedų.
O dabar šiek tiek tikslesnės informacijos tiems, kurie galbūt augina ar augins agapantus:
Agapantas (Agaphatus) – lelijinių šeimai priklausantis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Žydi baltais ir mėlynais žiedais liepos – rugpjūčio mėn. Žiedynų aukštis – 80-150 cm aukščio, krūmelio aukštis priklausomai nuo veislės gali būti 10-45 cm aukščio. Gali būti visus metus žalias arba numetantis žiemai lapus (apmirštantis). Auginamas kaip vazoninis augalas terasose ar balkonuose. Žiemoja vėsiai ir sausai rūsyje. Mėgsta labai saulėtą vietą. Žiedai gali būti skinami puokštėms. Vazonas neturėtų būti per didelis (idealu, jei jis bus platesnis ir žemesnis), priklauso nuo šaknyno dyžio. Geriau, kad šaknys būtų ankštai. Žemė, kurioje auginamas augalas turi būti visada drėgna, bet neužmirkusi, humusinga, ph neutralus. Didesnioji žemės dalis turėtų būti derlinga, o likusi - smėlis,  geram drenažui. Nemėgsta užsistovėjusio lėkštelėje vandens. Tręšti vieną kartą per mėnesį. Žemiausia temperatūra, kurią gali pakelti yra -5 laipsniai. Persodinama po žydėjimo arba anksti pavasarį (kai tikrai reikia). Pavasarį išnešamas į lauką ir pastatomas saulėtoje vietoje. Saugoti nuo pavasarinių šalnų. Nuo balandžio iki rugsėjo nuolat reguliariai laistomas, vieną kartą per mėnesį tręšiamas. Per didelis azoto kiekis skatina lapų augimą ir augalas neužaugina žiedų. Po žydėjimo augalas paliekamas lauke iki šalnų (ne daugiau -5 laipsnių). Nukritus temperatūrai žemiau, augalas įnešamas į rūsį, kuriame temperatūra yra ne aukštesnė nei 8 laipsniai šilumos. Žiemą augalas nelaistomas visiškai, jis būna ramybės būsenoje.

2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

TULPĖS

Nors iki tulpių žydėjimo (kurio kiekvienais metais aš labai laukiu) dar liko ilgi žiemos mėnesiai, bet guodžia tai, kad turiu daugybę iš žemės belendančių, besiskleidžiančių ir visu grožiu žydinčių tulpių nuotraukų. Jas galėčiau žiūrėti ir žiūrėti :). Kai atrandu, naują sodo blog'ą, pirmiausiai archyve peržiūriu pavasarinius įrašus, nes ten dažniausiai randu žydinčių tulpių. Džiugina tai, jog neesam mes atsilikę šioje srityje, nes daug jų veislių galima įsigyti pas mus. Aišku pasitaiko, kažko mematyto ir labai gražaus, bet tada raminu save, jog kitais metais ir mus pasieks ta naujiena.
 Kai nutirpsta sniegas, kiekviena iš žemės lendanti gyvybė - tikras stebuklas ir džiaugsmas akims. Visos anksti pavasarį pradenčios žydėti svogūninės gėlės man labai gražios, bet tulpės - tikros favoritės. Kai ateina ruduo, ir parduotuvėse atsiranda stendai su svogūnėliais, jie tampa tikru masalu. Užmirštu, ko ėjau į tą parduotuvę, bet nusipirkti dar vieną pakuotę svogūnėlių - niekada. Žinau, kad kai reikės sodinti jas, bus didžiausia kančia (nes vietos tai nėra), bet atsispirti pagundai negaliu. Ir vėl perku, ir randu kur pasodinti :). Nuotraukose šių metų pavasaris, o kitais - vaizdas bus kitoks.

Tulpių ir šilagėlių žydėjimas


Įsijungia lelijažiedės tulpės


   Dar vienas žydinčių tulpių kampelis


Rojaus obels ir pilnavidurės tulpės "Angelique" duetas


Mini "Batalinii"


Smailialapė lanksva ir šerkšnotoji tulpė "Galerie"



2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

VERKIŲ PARKAS

Aš labai mėgstu lankytis senuose Lietuvos dvaruose ir jų parkuose. Įdomu sužinoti jų istoriją, likimą, bandyti įsivaizduoti kaip ir kas kūrė, planavo parko erdves, sodino augalus. Įdomu iš kur tie augalai atkeliavo - ar iš Lietuvos medelynų, ar iš gretimų, ar iš tolimų šalių. Lietuvoje dvarų su savo parkais yra tikrai nemažai, todėl dažnai savaitgaliais, ar laisvu laiku, kur nors važiuojant, jei netikėtai pamatau dvaro sodybą, būtinai užsuku. Tik, gaila fotoaparas ne visada būna kartu, todėl vaizdus kartais tenka dėtis į galvą ir tikėtis sugrįžti į tą vietą darsyk.
Neseniai į rankas papuolė knyga "Sumedėjusių augalų introdukcija ir aklimatizacija bei jų rezultatai ir perspektyvos Lietuvoje" (autoriai L. Januškevičius, V. Baronienė, D. Liagienė). Pavadinimas skamba labai moksliškai :), bet čia radau istorinių faktų apie tai, kaip pas mus atsirado, dabar jau lyg ir įprasti medžiai bei krūmai, kuriuos dažnai sutinkame parkuose prie dvarų.  Sumedėję, iš kitur atkeliavę augalai, Lietuvoje pradėti auginti jau XIV - XV a. Pavyzdžiui, karalienės Bonos Sforsos dėka XVI a. Lietuvoje atsirado vynmedžiai, agrastai, serbentai, kukmedis, paprastasis ligustras ir buksmedis. XVIII - XIX a. prie dvarų atsirado peizažiniai arba angliškojo stiliaus sodai, kurie nuo XIX a. vidurio pradėti vadinti parkais (tuo metu Lietuvos didikai itin susidomėjo dekoratyvine sodininkyste bei parkų kūrimu). Tada daugelis sumedėjusių augalų buvo atvežami iš Vakarų Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos), netgi tolimosios Šiaurės Amerikos ir Japonijos, bei iš artimesnių Varšuvos, Rygos, Tilžės, Karaliaučiaus, Peterburgo medelynų. Net ir Vilniuje, dabartinėje Sodų gatvėje, šalia Rūdininkų vartų, XIX a. pirmoje pusėje taip pat buvo medelynas, kurio savininkas Jozefas Strumila augino ir pardavinėjo ir vietinius, ir atvežtinius dekoratyvinius augalus. (Čia truputis istorijos, kuri man šioje knygoje buvo labai įdomi.) 
  
 Lapkričio pradžioje, žinoma jau ne pirmą kartą, užsukau į Verkių parką.
Tai XVIII a. kraštovaizdinio tipo parkas, išsidėstęs Neries apatinėje ir viršutinėje terasose. "Viršutinis parkas išsidėstęs Neries ir Verkės upelio slėnių juosiamoje plynaukštėje bei greta esančiuose šlaituose, žemutinis (didysis) – Neries slėnyje" (http://www.verkiai.lt/index.php/pageid/97).
Tai vienintelis parkas Lietuvoje, kuriame labai daug liepų rūšių bei formų. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės, didžialapės liepos, pilkieji riešutmedžiai, lenkiniai bei sibiriniai maumedžiai (tikrai nesugebėjau atskirti tų liepų rūšių ir formų :), bet būtų įdomu paklausyti  dendrologų vedamų ekskursijų po Lietuvos dvarus).  
 
Keletas nuotraukų iš mano pasivaikščiojimo Verkių parke:
Neries vingiai iš parke įrengtos apžiūros aikštelės (regyklos)



liepa keistai lenktomis šakomis


kiekviename parke fotografuoju alėjas, man jos tokios gražios :)

auksiniai maumedžiai

Veimutinė pušis

XIX a. pastatytas vandens malūnas (vadinamas vandens kėlimo stotimi), kuriame buvo siurblinė, tiekusi vandenį į rūmus. (http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/?pid=50).










2011 m. lapkričio 9 d., trečiadienis

Lapkričio žiedai

Šiandien, atrodo, jau beįsibėgėjančio lapkričio dieną, ir vėl švietė saulė, ir vėl buvo labai graži rudens diena. Darbų sode liko jau visai nedaug: baigti grėbti lapus (aš jais mulčiuoju daugiametes gėles, vietoj durpių), kai pašals, užpilti durpėmis pasodintas svogūnines gėles, apdengti eglišakėmis rožes (šaknys jau apkauptos sausų žemių ir komposto mišiniu), nukirpti daugiamečių gėlių stiebus. Bet įdomiausia tai, kad paėmus sekatorių į rankas teko jį padėti į šoną ir ieškoti fotoaparato, nes dar tebežydinčių augalų buvo daugiau, nei tų, kurie jau nebeturi ką parodyt. Keista, kad dar yra žydinčių gėlių, nes ir lapų ant medžių jau beveik nebeliko (atrodo, kad raudonlapiai krūmai yra patys atspariausi šalnoms - jie vis dar su lapais - putinlapis pūslenis, pūkenis, gražiažiedė veigelė, Tunbergo raugerškis).
Taigi lapkričio žiedai :
Astrancija (Astrantia) "Ruby Star" - žydi tikriausiai nuo liepos vidurio iki šiol (nuostabi daugiametė gėlė).


Žiognagė - žydėjimo čempionė (žiedus skleidžia nuo gegužės iki dabar).

Levandos

Gaurė

Chrizantema

Nežinau šio augalo pavadinimo, bet atsivežiau jį iš močiutės darželio prieš kelis metus, o dabar jis pats sėjasi ir dygsta pačiose keisčiausiose vietose.


Lobelija - pati pasisėjo, pati sau pražydo (patinka man, kai augaliukai patys sau vietą susiranda :)


Vis dar tebedžiugina kvapieji žirneliai.







    

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Sodo spalvos

Šis ruduo labai gražus savo spalvomis. Saulė ir ramus nevėjuotas oras sukuria  tokią nerealią atmosferą sode, kuri tiesiog užburia. Norisi stebėti aplinką neatitraukiant žvilgsnio. Ore kabo kažkoks ramumas ir netgi tingumas :). Nukritusių lapų net nesinori grėbti, nes jie taip maloniai šiugžda po kojom, o kai į juos žiūri norisi, kad šis ruduo nesibaigtų niekada (nors tikrai nesu didelė rudens gerbėja, pavasaris - mano metas :)).

Keletas nuotraukų iš mano rudeninio sodo:
tikriausiai nelengva būtų  sudaryti būtent tokių spalvų kompoziciją. Gamta - geriausia dailininkė.






Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...